Francis Bacon

Studija pagal Velaskesą: popiežius Inocentas XV (1953)

 

Ankstyvieji Francio Bacon'o (1909–1992) darbai pasižymi visiška figūrų izoliacija. Tokia jų atskirtis sukuria neįveikiamą atstumą tarp paveiksle vaizduojamo, dažnai tarsi stikliniame narve įkurdinto, personažo ir jį stebinčiojo. Jų burnos, būdingai tokiems Francis Bacon personažams, plačiai atvertos riksmo, akys paslėptos, o veido kontūrai tarsi susilieję. Figūra tarsi užvaldyta tos erdvės, kurioje ji įkurdinta.[i]

Francis Bacon tapyboje, su menininkui būdinga stipria emocionalia išraiška, atspindimas siaubas, sielvartas, atskirtis. Vėlesniuose Frencis Bacon darbuose atsiranda dar krupesni personažai, iškraipytos, susisukusios figūros ir veidai, skleidžiantys tų personažų, o dažnai, autoportretuose ir paties autoriaus, vidines baimes ir egzistencinę agoniją. 

“The feeling of desperation and unhappiness are more useful to an artist than the feeling of contentment, because desperation and unhappiness stretch your whole sensibility.”

 Bacon, Francis.[ii]

 

 

 

 

[i] P. 462 Art Since 1900. Thames & Hudson. 2011.

 

[ii] http://www.egs.edu/library/francis-bacon-artist/quotes/