Lydinti baimė

 

„Lydinti baimė“ – tai dviejų erdvių paroda: vieno kūrinio ekspozicija VDU Menų fakultete, kurios idėjos pratęsiamos virtualioje erdvėje. Pristatomas kūrinys – tai menininko Raimundo Gailiūno triptikas „Tylinčiųjų pasakojimas".

Tiek patį menininką, tiek jo darbus sunku įvertinti iš pirmo žvilgsnio. Kalbėdamas apie kūrybą dailininkas atsiveria ir papsėdamas pypkę bei ruošdamas rytietišką arbatą lėtai pasakoja apie žmones valdančias baimes.

Baimė – Raimondo Gailiūno tapyboje bene labiausiai vyraujanti tema. Brutalumas, daugiaplaniškumas, spalvų intensyvumas ir siužetų nevienalytiškumas – pagrindiniai akcentai, vyraujantys tapytojo darbuose. Menininkas eksperimentuoja tapydamas ant įprastų formatų drobių, o vėliau išplėtoja tą pačią mintį dideliuose, jam artimesniuose formatuose. Neprisirišdamas prie vieno kolorito bei nenutoldamas nuo gyvenimo aktualijų, Raimondas Gailiūnas meistriškai perpina jas su jį žavinčiomis budizmo idėjomis.

Intensyvios spalvos ir kūriniuose vaizduojami atgrasūs, stebėtoją tarsi puolantys padarai, sustingdo ir išgąsdina. Raimondo Gailiūno darbuose apgyvendinti visuomenės veikėjai arba baimę sėja, arba patys yra jos paveikti. Tačiau ilgiau žiūrint į darbus, pradedi jausti tų padarų bejėgiškumą ir juos tarsi prisijaukini. „Jie puola iš baimės. Jie kaip ir mes visi, bijo savų minčių, bijo mirties.“ – vieną po kitos traukdamas vis naujas didžiulių formatų drobes pasakoja menininkas. Panašu, kad tie, kurie patys silpniausi, besigindami nuo tų baimių, puola aršiausiai.

 

Triptikas „Tylinčiųjų pasakojimas“ taip pat kalba apie atsiskleidžiančias baimes, kaip jos varijuoja, kinta, kaip vienas pakeičia kitos. Triptike menininkas vaizduoja tris figūras – embrionus, matytus LSMU anatomijos muziejuje. Kalbėdamas apie šį paveikslą dailininkas teigia: „Man reikėjo kažkaip visa tai įvaizdinti, reikėjo personažo, įkūnijančio infantilumą, baimes, agresyvumą, sukeliančio atjautą, liūdnai juokingo ir kartu sunkiai apčiuopiamo.“ Todėl nenuostabu, kad vaizduojami padarai yra susigūžę, deformuoti. Mažos bombos degantis knatas, pamėlęs ir sutinęs veidas, prekybos centro maišelis, ir visų figūrų susigūžimas bando paslėpti baimes, kurias vaizduojami personažai patiria. Baimių slėpimas reiškiasi ir per puolimą, ir per priklausomybę (šiuo atveju priklausomybė nuo vartojimo), ir per aukos kūrimo strategiją. Raimondas Gailiūnas naudodamas ryškias, kontrastingas, akį rėžiančias spalvas, parodo baimių gaivališkumą, jų stiprumą ir tai, kad jos slypi net ten, kur rodos, jų neturėtų būti. Vaizduojami personažai – tai žmonės, kurie negyveno realaus gyvenimo (tai tik anatomijos muziejaus eksponatai) tačiau tarsi turi nuojautą apie jame slypinčius pavojus bei jaučia poreikį gintis.

 

Parodos kuratorės:

Gintarė Krasuckaitė

Neringa Krikščiūnaitė

Vilma Mačianskaitė

Emilija Stepšytė